Turbūt nuostabiosios Parov Stelar dainos „Lost in Amsterdam“ eilutės „I never thought that this could happen next to me/ I always felt secure“, buvo lemtingos. Nuolatos klausyta ir niūniuota daina persikūnijo į realų įvykį. Aš buvau Amsterdame. Ir tikrai nemaniau, kad man tai nutiks.
Viskas prasidėjo netikėtos kelionės Vilnius – Briuselis – Vilnius metu. Kadangi nebuvau prisidėjusi prie kelionės planavimo, net nenumaniau, kad šalį, kuriai paskutinius kelerius metus jaučiau simpatiją, atrodė paslaptinga ir viliojanti, turėsiu šansą aplankyti. Išsvajotoji Olandija bus pažinta ne tik iš draugų pasakojimų ar nuotraukų. Amsterdamas asocijuodavosi su kažkuo magišku ir nauju. Ir net būnant ten, sunku buvo patikėti, kad tai tikrasis Amsterdamas! Miestas, turintys daugybę vandens kanalų, ir galintis lygintis su Venecija. Sunku buvo patikėti net ir tuomet, kai sėdėdama turistiniame laivelyje plaukiojau tarp namų, kas pas mus panašiau būtų važinėti gatvėmis ratuotomis transporto priemonėmis, kai galėjau paliesti tą neaiškaus švarumo vandenį, pamatyti nuo krantinių šlaitų virš vandens nuleistas žmonių kojas – aš vis dar negalėjau patikėti. Galbūt per daug save varžiau susikurtais vaizdiniais, nei pasidaviau ten taip deklaruojamai, ir akivaizdžiai rodomai laisvei. Ir netgi, kai mūsų šiandieniniame pasaulyje vis dar yra diskutuojama laisvės ir asmeninės nepriklausomybės klausimais, Olandija galėtų būti geras pavyzdys. Taip, ten yra leistini narkotikai, kuriuos siūlo kiekviena suvenyrų parduotuvėlė, tačiau manau, tai daugiau priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir sąmonės lygio kiek gerai ar blogai mes tai priimsim. Kita laisvės forma – specialūs tualetai vyrams, primenantys persirengimo būdeles paplūdimiuose, tiesiog šalia gatvės, visiems matomoje vietoje, kur visas reikalo turinys dažniausiai keliauja į tą patį vandenį, kuriuo plaukiau...
Tai miestas, kuriame labiau tikėtina būti patrenktam dviračio, nei automobilio. Ir tikrai teko įsitikinti tuo pačiai - dairydamasi prieš pereinant gatve galimų automobilių, pamiršau apie dviratininkus, kurie ten irgi turi savas, atskiras eismo juostas - išsigelbėjau tik greitos reakcijos dėka, kai įžengdama į jų nesaugaus greičio teritoriją pamačiau į mane lekiantį dviratininką ir spėjau atšokti atgal. Turbūt net nereikia pasakoti, kaip giliai ten išsišakojusi dviratininkų kultūra. Užtenka pažvelgti į kiekvieną miesto kampą, tinkantį atremti dviračiui - praktiškai jiems tinka kiekvienas. Netgi tiltų turėklai apkrauti dviračiais - lyg dviguba apsauga nuo galimo įkritimo į kanalą. Tik keistas vienas dalykas - kokiu būdu dviračio savininkas randa savąjį, kai pasiimti jį reikia iš kokio šimto stovinčių, ir visų vienas į kitą panašių - aprūdijusių, seno modelio, apkabinėto spynelėmis, pagal kurias, sako, gali spėti, kiek kartų dviratis buvo vogtas...
Vis dažniau pagalvoju, kad šios dainos pavadinimas turi dar ir kitą reikšmę - pasiklysti ten galima ne pačiame mieste, o tarp žmonių - tai vienas multikultūriškiausių miestų, kokius man teko matyti. Tarp tos daugybės mišrių „homo sapiens“ atstovų sunku prisiminti, kas iš tikrųjų esi pats. Tačiau laiku susigriebiau ir prisiminiau, ką AŠ privalau padaryti - pirmą kartą gyvenime išsiųsti atvirlaiškį. Ir pirmą kartą iš užsienio. Tačiau tai pasirodė daug sunkiau nei tikėjausi - turistus masinančios krautuvėlės siūlo „kiekvieno tipo piniginei“ tinkančius atvirukus, tačiau kur juos išmesti - jokios pašto dėžutės - nebuvo. Tai buvo vienas įsimintiniausių įvykių, kuomet nardydama sausakimšomis gatvelėmis negalėjau patikėti, kad nėra nei vienos pašto dėžutės - nejau niekas čia nerašo laiškų? Laimei, susigundžiusi nusipirkti dar porą atvirlaiškių, net ir be tikslo juos išsiųsti, vienoje krautuvėlėje pardavėja paklausė, ar norėčiau išsiųsti perkamą atviruką, nes ten yra tam skirta dėželė. Nieko nelaukdama klojau ant prekystalio eurus už voką ir pašto ženklus, ir nieko nelaukusi lauke prie vitrinos sėdau ant bortelio rašyti tų kelių žodžių, skirtų pasiųsti draugams.
Ten keliaujantiems siūlyčiau nebijoti laisvės, kuria gyvena tenykščiai. Galbūt mums tai ir neįprasta, keista, apima nepažintas jausmas matyti ir daryti tai, kas mūsų stereotipams nėra priimtina, tačiau tokia patirtis išlieka ilgam. Didžiausia jų – pabendrauti su vietiniais, pajusti jų bendravimą ir požiūrį, kuris, manau, netgi gali įkvėpti keistis, tačiau tik gerąja prasme. Dar vienas dalykas, kurį galiu užtikrinti – tikrai verta pirkti tulpes! Juk tai Olandija yra tulpių šalis, ir mano parvežti keli svogūnėliai buvo išgirti patyrusio sodininko. Ir nesvarbu, kad apie tulpes nėra dainuojama mano mylimoje dainoje...
Viskas prasidėjo netikėtos kelionės Vilnius – Briuselis – Vilnius metu. Kadangi nebuvau prisidėjusi prie kelionės planavimo, net nenumaniau, kad šalį, kuriai paskutinius kelerius metus jaučiau simpatiją, atrodė paslaptinga ir viliojanti, turėsiu šansą aplankyti. Išsvajotoji Olandija bus pažinta ne tik iš draugų pasakojimų ar nuotraukų. Amsterdamas asocijuodavosi su kažkuo magišku ir nauju. Ir net būnant ten, sunku buvo patikėti, kad tai tikrasis Amsterdamas! Miestas, turintys daugybę vandens kanalų, ir galintis lygintis su Venecija. Sunku buvo patikėti net ir tuomet, kai sėdėdama turistiniame laivelyje plaukiojau tarp namų, kas pas mus panašiau būtų važinėti gatvėmis ratuotomis transporto priemonėmis, kai galėjau paliesti tą neaiškaus švarumo vandenį, pamatyti nuo krantinių šlaitų virš vandens nuleistas žmonių kojas – aš vis dar negalėjau patikėti. Galbūt per daug save varžiau susikurtais vaizdiniais, nei pasidaviau ten taip deklaruojamai, ir akivaizdžiai rodomai laisvei. Ir netgi, kai mūsų šiandieniniame pasaulyje vis dar yra diskutuojama laisvės ir asmeninės nepriklausomybės klausimais, Olandija galėtų būti geras pavyzdys. Taip, ten yra leistini narkotikai, kuriuos siūlo kiekviena suvenyrų parduotuvėlė, tačiau manau, tai daugiau priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir sąmonės lygio kiek gerai ar blogai mes tai priimsim. Kita laisvės forma – specialūs tualetai vyrams, primenantys persirengimo būdeles paplūdimiuose, tiesiog šalia gatvės, visiems matomoje vietoje, kur visas reikalo turinys dažniausiai keliauja į tą patį vandenį, kuriuo plaukiau...
Tai miestas, kuriame labiau tikėtina būti patrenktam dviračio, nei automobilio. Ir tikrai teko įsitikinti tuo pačiai - dairydamasi prieš pereinant gatve galimų automobilių, pamiršau apie dviratininkus, kurie ten irgi turi savas, atskiras eismo juostas - išsigelbėjau tik greitos reakcijos dėka, kai įžengdama į jų nesaugaus greičio teritoriją pamačiau į mane lekiantį dviratininką ir spėjau atšokti atgal. Turbūt net nereikia pasakoti, kaip giliai ten išsišakojusi dviratininkų kultūra. Užtenka pažvelgti į kiekvieną miesto kampą, tinkantį atremti dviračiui - praktiškai jiems tinka kiekvienas. Netgi tiltų turėklai apkrauti dviračiais - lyg dviguba apsauga nuo galimo įkritimo į kanalą. Tik keistas vienas dalykas - kokiu būdu dviračio savininkas randa savąjį, kai pasiimti jį reikia iš kokio šimto stovinčių, ir visų vienas į kitą panašių - aprūdijusių, seno modelio, apkabinėto spynelėmis, pagal kurias, sako, gali spėti, kiek kartų dviratis buvo vogtas...
Vis dažniau pagalvoju, kad šios dainos pavadinimas turi dar ir kitą reikšmę - pasiklysti ten galima ne pačiame mieste, o tarp žmonių - tai vienas multikultūriškiausių miestų, kokius man teko matyti. Tarp tos daugybės mišrių „homo sapiens“ atstovų sunku prisiminti, kas iš tikrųjų esi pats. Tačiau laiku susigriebiau ir prisiminiau, ką AŠ privalau padaryti - pirmą kartą gyvenime išsiųsti atvirlaiškį. Ir pirmą kartą iš užsienio. Tačiau tai pasirodė daug sunkiau nei tikėjausi - turistus masinančios krautuvėlės siūlo „kiekvieno tipo piniginei“ tinkančius atvirukus, tačiau kur juos išmesti - jokios pašto dėžutės - nebuvo. Tai buvo vienas įsimintiniausių įvykių, kuomet nardydama sausakimšomis gatvelėmis negalėjau patikėti, kad nėra nei vienos pašto dėžutės - nejau niekas čia nerašo laiškų? Laimei, susigundžiusi nusipirkti dar porą atvirlaiškių, net ir be tikslo juos išsiųsti, vienoje krautuvėlėje pardavėja paklausė, ar norėčiau išsiųsti perkamą atviruką, nes ten yra tam skirta dėželė. Nieko nelaukdama klojau ant prekystalio eurus už voką ir pašto ženklus, ir nieko nelaukusi lauke prie vitrinos sėdau ant bortelio rašyti tų kelių žodžių, skirtų pasiųsti draugams.
Ten keliaujantiems siūlyčiau nebijoti laisvės, kuria gyvena tenykščiai. Galbūt mums tai ir neįprasta, keista, apima nepažintas jausmas matyti ir daryti tai, kas mūsų stereotipams nėra priimtina, tačiau tokia patirtis išlieka ilgam. Didžiausia jų – pabendrauti su vietiniais, pajusti jų bendravimą ir požiūrį, kuris, manau, netgi gali įkvėpti keistis, tačiau tik gerąja prasme. Dar vienas dalykas, kurį galiu užtikrinti – tikrai verta pirkti tulpes! Juk tai Olandija yra tulpių šalis, ir mano parvežti keli svogūnėliai buvo išgirti patyrusio sodininko. Ir nesvarbu, kad apie tulpes nėra dainuojama mano mylimoje dainoje...
