Įsivaizduoju žaidimo aikštelę. Joje kėdė, supynės ir turėklai.
Stebiu kaip jie žaidžia be žmogaus prisilietimo ir /be manęs/.
Bandau prisiminti kaip žaisdavom mes, bet visi žaidimai jau buvo /ten/, jau buvo sugalvoti.
Apibrėžtos judesio trajektorijos neleido vaizduotei išsilaisvinti toliau už
pirmyn-atgal
aukštyn-žemyn
net ir dabar
laikytis už kvėpavimo
--
kaip turėklo
per kurį versdavomės kūlversčiais
pirmyn atgal
kabodavom aukštyn kojom
iki tamsos akyse
šitaip kartą pametėm
vieno lito monetą
vieno lito monetą
apieškojom kiemą
smėlio dėžę
laiptinę
kratėm kišenes
čiut neverkėm
svarstėm
kaip reikės prisipažinti mamai
vėliau supomės kieme –
kas aukščiau
kas kojų galais pasieks daugiaaukščių stogus
kas kojų galais pasieks daugiaaukščių stogus
arčiau dangaus
šį tą pajusdavom
ir trumpam užsimiršdavom
ir trumpam užsimiršdavom
- - (kvėptelėti)
Idėja ir vaizdas: Aušra Umbrasaitė
