„... Ir prieš akis, ir už nugaros nematau nieko - tik į begalybę nusidriekiančią pelkės tamsumą.
Netgi pats laikas klibinkščiuoja vos pavilkdamas kojas, prisiderindamas prie mano kliuvinėjančių žingsnių. Žmonės, supę mane, jau kadai nuskubėjo į priekį, jie kažin kur mane aplenkė, kol mano laikas ir aš gaišavome, klimpdami tižioje pliurėje.
Aplinkinis pasaulis jau stovėjo ant didžių permainų slenksčio...“
Haruki Murakami „Norvegų giria“
