intermission / antraktas

•

(english summary in "basic info" box below)

antraktas

(nuobodulys - liūdesio, ilgesio jausmas dėl neturėjimo ką veikti)

Viskas prasideda nuo eksperimento.

Tai - tuščias kambarys, su jame esančiu vienišu tyrinėjimo subjektu, ketvirčiui valandos izoliuotu buvime su savo mintimis, bei mygtukas, kurį paspaudus nukrečia elektros srovė.

Išvados teigia, jog 67% vyrų ir 25% moterų nelygybę ,,nuobodulys prieš skausmą” galiausiai išsprendžia ženklu ,,<”.

Rodos, jog nepasotinama priklausomybė išorinei veiklai, kartu su bandymu pabėgti nuo neišvengiamybės – visiško jos trūkumo - iš anksto pasmerkti nesėkmei. Esame vidutiniški sprinteriai, nepajėgūs tapti gerais maratonininkais, o vietoj finišo atrandame tik savyje paslėptą ir niekada neužpildomą juodąją bedugnę, verčiančią drebėti rankas ir greičiau plakti širdį.

Todėl būtina žiovauti, knapsėti, pūsti į ūsą, pirštais barbenti į stalą ar tuščiomis akimis žiūrėti į kitą dimensiją sienoje, klausant lakoniško istorijos moralo -

,,Didžiumą jūsų ateities laiko pasiglemš nuobodulys”
(1989m. savo kalbą Dartmuto koledžo absolventams pradeda rusų poetas ir eseistas Josif Brodskij)

Jei perspektyvios atneša tik švelnios panikos atakos dvelksmą, galbūt verta nuobodulyje ieškoti grožio, galinčio išgelbėti efemerišką mūsų pasaulį?

Ilgai žiūriu į XXa. amerikiečių realistinio tapytojo Edward Hopper darbus. Galiausiai jo šešėliuose pasislėpusiuose kambariuose užuodžiu nuobodulį, matau melancholiškai pilką estetiką, tylų ir nepretenzingą lietingų popiečių ir naktinių sustojimų degalinėse grožį.

Bandau jį prisijaukinti.

Tate galerijos leidžiamame žurnale ,,Tate Etc.” publikuotas rašytojo ir vieno iš Youtube kanalo ,,The School Of Life” įkūrėjų Alain de Botton straipsnis apie menininką pateikia poetišką žiūrovo traukos niūriems tapybos darbams analizę - ,, (…) žiūrėdami į kūrinį galime pasijausti, lyg būtume nublokšti atgal į svarbią vietą mūsų pačių viduje - ramybės, liūdesio, rimtumo ir autentiškumo vietą. Tai gali mums padėti prisiminti save” (,, (…) we may, in contact with it, feel as if we have been carried back to some important place in ourselves, a place of stillness and sadness, of seriousness and authenticity: it can help us to remember ourselves”).

Keisti tikrojo ,,aš” prisiminimai ir pamesta tapatybė sugrįžta ir tapybos darbe ,,Intermission” (,,Antraktas”). Prieš stebinčiojo akis - pertrauka tarp spektaklio veiksmų teatre, vieniša mergina, įstrigusi tarp čia ir dabar.

Daug susimąstymo, dar daugiau skendimo savo viduje.

Bet galbūt šįkart neturėtume dėti lygybės tarp vienatvės ir vienišumo?
Galbūt dabar tai - bandymas atrasti save, sustabdžius niekada vietoje nestovinčią laiko tėkmę?

,,Antraktas” - nuotraukų esė, dokumentuojanti žiovaujančio laukimo žavesį ir šaltame kolorite paskendusius pagiriamuosius žodžius visa apimančiam, amžinajam mūsų palydovui nuoboduliui.