Daugelyje kultūrų pusryčiai, pirmasis dienos valgis, laikomi svarbiu socialiniu įvykiu. Senovės Graikijoje pusryčiai dažnai buvo paprasti – susidedantys iš duonos, alyvuogių ir sūrio. Viduramžiais pusryčiai buvo laikomi turtingųjų prabanga, o valstiečiai pusryčius dažnai visai praleisdavo. XIX amžiuje pramonės revoliucija ir fabriko darbo augimas paskatino išpopuliarėti pusryčių dribsniams, kurie buvo greiti ir lengvi pusryčių variantai užimtiems darbuotojams. Japonijoje – tai bendras valgis, suburiantis šeimas. Kai kuriose Europos šalyse - laisvalaikio užsiėmimas, kuris gali trukti valandas ir apimanti įvairius patiekalus. Taigi, šis ryto ritualas - svarbus tiek dėl maistinės naudos, tiek dėl kultūrinės reikšmės.
Natiurmortai, vaizduojantys pusryčius, atspindi šio svarbaus valgio grožį ir paprastumą. Jie vizualiai įtikinamai atskleidžia kasdienių daiktų galią pasakoti šimtmečius besitesiančią istoriją.
Užaugau kaime, praleidau ten visas savo vaikystės vasaras, ir iki pat šių dienų niekas kitas man jų taip neprimena, kaip riekė duonos su sviestu ar braškės su pienu saulėtą rytą. Tradicinis lietuviškas pusryčių stalas yra paprastas ir apima įvairius maisto produktus, gamintus ar užaugintus namuose. Duona nuo seno buvo svarbus patiekalas lietuviškoje virtuvėje, dažnai patiekiama ryte, vertinama dėl savo sotumo prieš dienos darbus. Šviežias pienas – vitaminų šaltinis, grynumo ir sveikatos įsikūnijimas. Prisirpusios uogos bei vaisiai - ne tik vaisingumo simbolis, bet ir skanėstas, primenantis apie naivias, vaikiškas svajones: pavyzdžiui, įsivaizdavimą, kaip gera būtų pabusti Prancūzijoje ir pro langą matyti Eifelio bokštą, o ne obelimis apsodintą kiemą.
Ne veltui užsiminiau apie Prancūziją – tradicinę ruginę duoną šiandieniniuose mano pusryčiuose dažnai pakeičia sviestinė bandelė. Prancūziškus pusryčius, dar žinomus kaip petit-déjeuner, paprastai sudaro elegantiškas, bet sotus valgis. Jis sukurtas taip, kad būtų lengvas ir suteikiantis energijos ateinančiai dienai. Į jį dažniausiai įeina kava ar arbata, raguoliai su sviestu ir uogiene, pyrago gabalėlis ir šviežūs vaisiai, kaip vynuogės, kurios nuo seno simbolizuoja malonumą. Atgimimas – tai ne tik perlai, puošiantys damos kaklą, tai ir pirmasis dienos maistas, kuris suteikia toną visai likusiai dienai.
Patys galime spręsti, kur norime nukeliauti laiku, pasirinkdami tai, ką dėsime ant stalo. Žavu, tiesa?
